Individualus namas. Žurnalo „Statyk!“ nuotr.„Dabar vyksta savotiškas nekilnojamojo turto perkainojimas. Individualių namų ateitis – tai nedidelio ploto, greitai ir pigiai pastatomi, iki 100 kv. m, racionaliai suprojektuoti, šilti, pigiai eksploatuojami namai“. Dėl tokios išvados sutarė „Statyk!“ redakcijoje diskutavę architektai, medžiagų tiekėjai ir gamintojai.

Ateities būstai – nuosavi namai?

LJ: Lietuva pagal žmonių, nuosavybės teise valdančių nekilnojamąjį turtą, Europoje yra netoli pirmaujančių, nes didelė dalis gyventojų ką nors turi – butą, sodą, sodybą, žemės ir t. t. Tiesa, pagal gyvenamojo ploto kvadratinius metrus tenkančius vienam gyventojui, atsiliekame. Tačiau tai nereiškia, kad neturime kur gyventi, juolab kad ir demografinė situacija nerodo gyventojų daugėjimo tendencijos. vadinasi, ilgainiui rinkoje nekilnojamojo turto tik daugės, bet komunalinių paslaugų našta, ypač didžiuosiuose miestuose, vis sunkėja. Tą dabar rodo vis krintančios nuomos kainos. Girdėjau, kad 4 kambarių butas Vilniuje išnuomojamas tik už komunalinių paslaugų kainą.
Naujuosiuose daugiabučiuose apie 30 proc. butų supirkdavo perpardavinėtojai. Manau, kad tokio daugiabučių statybos bumo jau nebebus net krizei pasibaigus, dideliu tokios statybos poreikiu aš abejoju. Mano nuomone, ateityje intensyviau plėtosis individuali statyba, kuri turi didesnę išliekamąją vertę ir tęstinumą. Tai socialiai stabiliausia sritis, ypač jeigu sugebama atsiriboti nuo energetikų monopolijų.

DS: Jeigu žmonės nuomojasi butus daugiabučiuose, vadinasi, tokių būstų poreikis yra, jis ypač ryškus didžiuosiuose miestuose.

Laikas – pinigai

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2008 m. Lietuvoje pastatyti 4 027 pastatai, iš jų plytų, blokelių ir akmenų – 74,2 proc., stambiaplokščių, blokų – 3,2 proc., karkasinių konstrukcijų – 9 proc., kitų medžiagų – 2,7 proc. JAV ir Kanadoje vyrauja skydinė ir karkasinė statyba (apie 80 proc.). Ar Lietuvoje bus peržengta tradicijų ir inercijos riba, t. y. ar ims dominuoti lengvesnė, greitesnė skydinė ir karkasinė statyba?

RB: Manau, kad taip, nes ji tikrai greitesnė, ir žmonės ims ne tik teoriškai, bet ir praktiškai suvokti, kad laikas – pinigai.

LJ: Kai lyginame JAV ar Kanados ir Lietuvos individualius namus, negaliu pamiršti pokalbio su kolega iš Los Andželo. Jis ne be pavydo pastebėjo, kad pas mus verda įdomus gyvenimas: projektuojami ne tik komerciniai ar visuomeniniai objektai, bet ir individualūs gyvenamieji namai. „Pas mus, – sakė jis, – namas yra industrinis blokas, pagaminamas gamykloje, ir ką gali vartotojas – tai prie jo pridurti pigesnį ar brangesnį, priklausomai nuo kišenės, nežymų elementą. Visuotiniu mastu individualių namų projektų poreikio nėra.“

Šiuo požiūriu mes visi esame šiek tiek menininkai: tiek užsakovai, kurie tiesiog fiziškai negali susitaikyti su tipiniu projektu ir nekeisti jo, tiek mes, architektai, su užsidegimu kuriantys ir nesikartojantys. Sykiais stebiu savotišką užsakovo raidą: išsirinkęs tipinį projektą žmogus būtinai nori ką nors jame keisti pagal savo supratimą ir skonį, kol galų gale atsiranda naujas projektas. Pagalvoju, kad kitos šalies ir kito mentaliteto žmogus nesuktų sau galvos dėl stogo karnizo, langų ir panašių dalykų. Ir suprantu, kad tai mūsų žmonių fenomenas – kūryba, noras padaryti savaip, dalyvauti procese, nes pradėti nuo nulio yra daug įdomiau. Gal mums reiktų išnaudoti tokį fenomeną ir juo pasipuikuoti? Kodėl ne? O gal krizė šį požiūrį pakoreguos?

O industriniai gaminiai greitesni, pigesni, tvarkingi technologiškai, bet, būkime atviri, dažnai nuobodūs. Be to, tipinių projektų reakcija į pasaulio šalis, aplinką nėra šimtaprocentinė – geriausiu atveju 70–80 proc. Laikui bėgant tokie neatitikimai trukdo gyventi, o mūsų žmonės ganėtinai jautrūs. Gal ir pernelyg suabsoliutina savo būstą.

Individualus projektas Vakaruose įperkamas tik labai turtingų ir kainuoja nepalyginti daugiau nei pas mus.

GM: Iki šiol pas mus nuosavas namas sureikšmintas todėl, kad žmonės stato jį ne sau, o ateinančiai kartai. Kol kas tokia nuostata sunkiai įveikiama. Negali taip greitai žmonės pasikeisti ir nuo mūrinės statybos pereiti į karkasinę, nors šiuo metu ši tendencija pradeda ryškėti. Lietuvoje per pastaruosius metus atsirado apie 40 naujų skydų gamyba ir karkasine statyba užsiimančių įmonių. Lietuvos rinkai tai tikrai daug. Matyt, po truputį įsisąmoninama, kad statyti šimtmečiams nereikalinga ir neverta, nes niekas šito neįvertins. Palyginkime kad ir neseną praeitį – praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio projektų, statybos, medžiagų lygį. Šiandien turbūt nerastume nė vieno savininko, kuris nieko nenorėtų keisti apie 1990–1995 m. statytame name.

AK: Skydinė ir karkasinė statyba progresuoja, po dešimtmečio ar dviejų galbūt naujos medinių skydų ar Durisol plokščių technologijos leis statyti apvalius namus ir 50 proc. pigiau. Ir mano atžala bus visiškai teisi, kritikuodama šiandieninį mano statinį.

LJ: Vertinant reikėtų nepamiršti istorijos faktų: prieš 15–20 metų už keliasdešimt nuvertėjusių rublių buvo galima įsigyti kartotinį projektą, greitai ir pigiai jį pakeisti, gauti leidimą. Ir statyti visai kitaip nei projekte niekas nedraudė, svarbu buvo sutvarkyti dokumentus. Buvo tiesiog nekontroliuojama situacija.

Dabar jau šiokia tvarka yra, nors, palyginti su Suomija, kurioje situaciją gerai žinau, pas mus dar visiškas liberalizmas, o baudos simbolinės. Suomijoje net kartotinį projektą reikia kiekvieną kartą pritaikyti konkrečiai aplinkai ir, neduok dieve, nuo jo nukrypti. Žinoma, ten kontrolė tikra, nes toje šalyje nulinė korupcija.

Statysime taupius

RB: Manau, kad tai, kas dabar vyksta visuomenės sąmonėje, galima įvardyti kaip lūžį ir vertybių perkainojimą. Kai už komunalines paslaugas ir šildymą tenka sumokėti daugiau nei pusę vidutinio atlyginimo, susimąstoma, kad kažkas ne taip ir reikia galvoti, kaip pabėgti iš daugiabučio. Dabar kiekvieną dieną sudarinėjame sąmatas, skaičiuojame, koks namas būtų šiltesnis, energetiškai efektyvesnis. Negaliu sakyti, kad statybos jau prasidėjo, kol kas daugiau modeliuojame ir manau, kad artėjame prie pasyviųjų namų. Kadangi pasyvųjį namą reikia sertifikuoti, galėtume tokius namus vadinti taupiais. Bet pasyviuosius ar taupius turime statyti pigiai. Tiesiog tai turėtų būti statinys su didelėmis atitvarų varžomis, mažais langų ir durų šilumos perdavimo koeficientais. Kai 100 kv. m namą, su visa lauko ir vidaus apdaila, turintį ne mažesnę šiluminę varžą nei 6–7, pastatysime už 200–220 tūkst. (be sklypo ir lauko komunikacijų kainos), o jo savininkas už šildymą ir elektrą mokės 100 litų per mėnesį, tada galėsime kalbėti apie naują kokybę individualių namų rinkoje. Tik kokybę už racionalią kainą pasiūlęs verslas galės pritraukti vartotojus.

GM: Mes irgi analizuojame rinkos pokyčius ir aš net dar mažinčiau vidutinį namo plotą iki 80 kv. metrų. Atpigus sklypams, toks būstas bus prieinamas vidurinei klasei. Ypač sodų bendrijose, kur didesnius ir neracionalu statyti.

Būstų rotacija

LJ: Ar galite įsivaizduoti, kad Suomijoje yra privačių 48,5 kv. m bendro ploto nuosavų namų su sauna? Sakysite, kas perka tokius, kam tokių reikia? Perka jaunos šeimos ir gyvena 3–4 metus, kol vaikai maži, ir pensininkai. O jų argumentai labai paprasti – nedidelės eksploatacinės išlaidos. Bet yra kelios aplinkybės, kurios tokių namų vertę gerokai kilsteli. Tokių namų grupės pastatytos miške ir kiekvienas namelis turi iš dalies stogeliu dengtą terasą. Be to, namų grupė turi bendrą sandėliuką įrankiams, dviračiams ir kitokiam inventoriui pasidėti.

Keičiasi gyventojo socialinė padėtis – prašau, yra didesnių namų. Parduodant būstą pirmiausia žinią reikia pranešti bendruomenės nariams, kad jie galėtų pasiūlyti jį patikimiems žmonėms. Žodžiu, sistema sutvarkyta ir veikia patikimai: nėra jokios bravūros dėl savo namo, žmonės mieliau leidžia pinigus kelionėms ar kitokiems pomėgiams. Nėra ir tvorų, bendruomenės nariai saugo vieni kitus. Eksploatacinės išlaidos kone nulinės, namas nėra našta.

Tokio namelio vidaus suplanavimas visiškai paprastas, bet labai ergonomiškas: mini tambūriukas, kad atidarius duris į vidų neplūstų šaltis, holas pereinantis į virtuvę-valgomąjį-svetainę, miegamasis su niša spintai, sauna, greta jos tualetas, vieta skalbyklei. Tiesa, mano kolega pažiūrėjęs į planą suabejojo, ar pas mus kas nors mokėtų taip suprojektuoti – milimetrų tikslumu.

GM: Lietuviai irgi turi panašią namų rotaciją: pirmą namą stato parduoti, antrą statydami mokosi, trečią pasistato sau. Nežinau, ar tai gerai ar ne, veikiausiai tokia praktika atsirado dėl istorinių ekonominių aplinkybių. Bet ir dabar labai dažnai pastatome skydinio namo dėžutę, o toliau užsakovas nori tvarkytis savo nuožiūra. O ar visi langininkai, santechnikai, elektrikai moka dirbti skydiniame name? Toli gražu. Gręžia, kur jiems reikia, pažeidžia izoliacinę plėvelę. O ką kaltina užsakovas? Taip, skydų gamintojus ir apskritai skydinę statybą.

Atsakomybė ir kokybė

Daugelis skydinių ir karkasinių namų gamintojų dirba pagal šalių, į kuriuos eksportuoja gaminius, standartus. Lietuvoje skydų gamyboje vadovaujamasi LST EN 13986:2005 „Medienos skydai, naudojami statybinėms konstrukcijoms. Charakteristikos, atitikties įvertinimas ir ženklinimas“. Be abejo, skydinėje statyboje galioja tie patys STR standartai ir juose apibrėžti paslėptų darbų garantiniai terminai. Specifinių reglamentų dėl skydinių ir karkasinių konstrukcijų bei jų montavimo Lietuvoje nėra. Tiek vartotojams, tiek profesionaliems skydų gamintojams tai ne į naudą. Juolab kad skydinė ir karkasinė statyba, apskritai visa medinė statyba yra daug intelektualesnė, reikalauja daugiau žinių. Esant paklausai rinkoje tuoj pat atsiranda neprofesionalių gamintojų ir montuotojų. Kas gali vartotojus apsaugoti nuo tokių gamintojų ir statytojų broko?

GM: Taip, skydinėje ir karkasinėje statyboje yra specifinių statikos, garo, garso, langų įstatymo inžinerinių sprendimų. Mes, kurie daug metų dirbame šioje srityje, konsultuojamės su mokslininkais, domimės kitų šalių patirtimi. Tiesa, pagal kokius standartus įmonė gamina skydus, išskyrus bendrastatybinius sertifikatus, dažniausiai įmonės parodyti negali. Kita vertus, Lietuvoje sertifikavimo centrai irgi nepasiruošę sertifikuoti sistemų. Juk skydiniame name atskirai vienas ar kitas elementas nieko nereiškia – visas statinys gali tinkamai funkcionuoti tik kaip sistema.

Medienos gaminiams ES yra sukūrusi CE saugumo ženklą, ir Lietuvoje nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. visos statybose naudojamos konstrukcijos privalo turėti ženklą CE. Tačiau tai kol kas tik teorija.

DS: Manau, kad šis Lietuvos įsipareigojimas buvo skubotas, tam nepasirengę nei gamintojai, nei sertifikuotojai. Sertifikavimo procesas ganėtinai sudėtingas. Mes savo gaminiams gavome Norvegijos sertifikatą, kuris labai artimas CE, tik galioja Norvegijos teritorijoje. Sertifikato gavimo procedūra tęsėsi apie metus.

GM: Įmonė, kurioje anksčiau dirbau, per metus įsivedė Vokietijos DIN sertifikatą. Vokietijoje analogiškose įmonėse porą kartų per metus patikrinama gamyba, 1–2 kartus – pastatyti statiniai. Be to, reikalaujama tvarkos, kuri didina atsakomybę: į darbų žurnalą surašomi medžiagų tiekėjai ir gavimo datos, darbų procesai ir atlikėjai, patikra. Žurnalas turi būti pildomas darbų metu, kad būtų aišku, kas tą dieną ir ką dirbo. Kad kontrolierius ar užsakovas, atvažiavęs nagrinėti problemos, kuri atsitiko jo name, aiškiai matytų, kas ir ką dirbo. Taip pat ir statinio montavimo metu.

Tai ir yra CE esmė – perkamos ir naudojamos sertifikuotos medžiagos (tai fiksuojama dokumentais), aprašomas gamybos procesas ir užsakovui įteikiamas gamybos pasas su gaminio garantija. Užsakovas taip pat gauna tvarkingus konstrukcinius brėžinius, kad prireikus turėtų medžiagą rekonstrukcijai ar renovavimui.

Kas padėtų įsitvirtinti skydinei statybai?

GM: CE ženklas labiau svarbus įmonėms kaip priemonė apsiginti nuo gaminančių nesertifikuotus gaminius ir kaip gaminių garantijos pagrindas. Kokybės garantu vartotojui galėtų būti statybos techninė priežiūra ir sertifikuoti gaminiai. Techninė priežiūra individualioje statyboje dabar daugiau formali. Galbūt techninę priežiūrą galėtų vykdyti valstybinė įmonė, panašiai kaip automobilių techninėje priežiūroje dirba „Regitra“.

Galėtų būti įteisintas, pavyzdžiui, privataus namo statybos protokolas, kuriame tam tikrais momentais pasirašytų techninės priežiūros inspektoriai. Tačiau, be abejonės, tai neturėtų tapti formalia procedūra. Antraip ji bus beprasmė. Reikia naujo požiūrio į individualių namų statybą – itin geros kokybės galutinio rezultato.

DS: Keista, bet dauguma žmonių pro pirštus žiūri į techninę priežiūrą ir išleidę šimtus tūkstančių konstrukcijoms ar apdailai pagaili kelių šimtų, kad būtų tikri dėl kokybės. Gal tokio požiūrio priežastis glūdi įsivaizdavime, kad visi iš prigimties esame statybininkai ir viską gerai išmanome. Taigi iniciatyvos iš apačios, ypač pigesnių namų segmente, tikrai nebus. Vadinasi, tokios prievolės turėtų imtis valstybė ir ypač skydinių namų statyboje, kadangi šios konstrukcijos reikalauja daugiau išmanymo nei mūrinės.

 Šaltinis: http://www.delfi.lt/news/economy/realestate/luzis-individualiu-namu-rinkoje.d?id=24412525

Britanijoje gegužę būsto kainos nustojo kristi

2009 birželio mėn. 1 d.

 Šaltinis: www.delfi.lt